No pain - no gain!

Oi, ta nostalgija

Aš juk turėjau blog'ą.

Vieną vakarą, kai visai baigėsi jėgos sukt varžtą dirbtuvėse, dienos buvo užimtos darbais, o laisvalaikio prioritetu jau seniai buvo tapę vaikai, prisiminiau - juk kažkada dar turėjau laiko savo prisigalvojimus užrašyti.

Prisipyliau bokalą uždrausto gėrimo, pasipjausčiau Fuet, ir sėdau skaityti. Pradėjau vėlai, bet paskutinį straipsnį perskaičiau iš viso gal tik 4 ryto. Žiauriai kietas dalykas yra skaityt savo rašytą blog'ą - prisimeni, iš naujo pergyveni tuos įspūdžius, kuriuos paskui aprašei. Pagalvojau - gal reiktų sau padovanoti daugiau to ateityje? Juolab, beskaitant vis labiau apėmė jausmas, kad kuo būna sunkiau, tuo po to tampa geriau.

Sunku buvo Estijoje 2016 metais, lūžo daug dalykų, bet mums pavyko pasiekti rezultatus ir jie, matyt, nedžiugintų taip labai, jei niekas nebūtų lūžę ir tuos puikius boksus būtume naudoję tik automobiliui sandėliuot tarp važiavimų.

Taigi:

2016

2016-ieji man buvo pergalės įgyvendimo metai. Kažkada esu daręs varžovų progreso analizę ir išvada buvo paprasta - kasmet varžovai pagreitėja 2 sekundėmis. 2015 pabaigoje susikroviau K series swap'ą į savo Miatą, ir tai buvo vienas geriausių mano sprendimų - jis atnešė konkurencingumo rezervą bent porai metų. Taigi, 2016 metus važiavau naudodamas, iš esmės, viską, ką sumeistravo Utenos Termodinamika, mokiausi valdyti daugiau galios turinčią nervingą platformą, tvarkiau vieną po kito išlendančias mažas smulkmenas, kurios keldavo dideles problemas.

Per šiuos metus pavyko užkopti ant podiumo kiekviename etape - ir nugalėti metinėje įskaitoje. Pagaliau visos investicijos, skirtas laikas pradėjo atsipirkti. Tačiau niekada negalima nuvertinti varžovų - jie tobulėjo ir ruošėsi rimtai pakovoti.

2017

Jei 2016 pergalę įgyvendinome, tai 2017 metais mes ją įtvirtinome. Varžovai po žiemos buvo dar greitesni, o Miata artėjo prie savo galimybių rezervo ribos. Kadangi aš pats nebepajėgiau skirti tiek laiko važiavimui, bendras mano ir automobilio rezultatas gerėjo labai nedaug, tad varžovai ėmė ne tik kvėpuoti į nugarą, bet ir kartais aplenkti.

Sezoną laimėti vis tiek pavyko dėl stabiliai gerų rezultatų, gero planavimo ir absoliutaus užsispyrimo nepasiduoti jokioms problemoms, tačiau to kaina buvo ir aukštesnė rizika trasoje - kuo arčiau ribos važiuoji, tuo daugiau šansų, kad suklysi.

Na, ir tas nelemtas klausimas "kada lankai". Na kada kada... laikas jau jiems - namie krykštaun vaikai, time attack čempionatas laimėtas du kartus. Reikia pradėt lenktyniauti dėl pozicijos.

2018 

Prieš žiemą sau pasakiau - buvo dveji intensyvūs metai. Mažai miego, daug naktų iki ryto dirbtuvėse, krūva išlaidų ir dėl to reikalingų kompromisų, kurių normalūs žmonės paprastai nedaro. Tegu tai būna pertraukos metai, per kuriuos pasigaminsiu lenktyninį automobilį kovai dėl pozicijos. Na, o iš sutaupyto biudžeto pirksim šeimyniškus automobilius! Ką prieš Naujuosius ir padarėme.

Tačiau, kaip sako Čerčilis, kovos planas galioja tik iki pirmo šūvio. Pavasariop paskambino Bilinskas ir kažkaip užmotyvavo lenktynėse dalyvauti jau 2018 metais. Jei labai nori - tai galima, sako liaudies išmintis. Ir tikrai galima :) Išsiunčiau automobilį lankų pas Lionę į Kauną, ir, likus gal trims, o gal ir mažiau savaičių iki pirmųjų varžybų, parsivežiau.

Iki tol nenutuokiau, kiek kainuoja automobilio paruošimas, kad atitiktų žiedinių lenktynių techninį reglamentą. Bet sužinojau :) teko įsiręžt taip, kaip dar nebuvau įsiręžęs, ir dar pasitelkti draugų pagalbą - kas paskolino rankas, o kas padėjo daiktais. Žiauriai didelis dėkui Andriui Ramanauskui, Vytui Bilinskui, Arnui Dyburiui, Lukui Staškūnui ir Pauliui Bulavui. Nebūčiau be šitų žmonių išvažiavęs į pirmą etapą :)

Juokai juokais, bet paskutiniai darbai prie automobilio vyko jau prasidėjus kvalifikacijai - orinome stabdžius. Iki galo nė nepavyko nuorinti - pritrūkom laiko :) Tačiau kvalifikacija parodė, jog automobilis kažkokių bėdų lyg ir neturi. Taip ir buvo - pavyko visą sezoną pravažiuoti be jokio sustojimo varžybose.

Be jokio sustojimo dėl techninių problemų. Iš 6 startų (du startai per etapą) pavyko finišuoti tik 4 - dusyk stipriai strigau už trasos ribų dėl "išorinių priežasčių" :) 

2018-eji prabėgo greitai. Jau po sezono išsimatavau variklio galią - 235 ag ant VGTU stendo. Lyg ir tas pats, ką turėjome Pilaitėje 2017 pradžioje, tačiau R3000 klasėje šis skaičius verčia jausti diskomfortą. Tiesiosiose smarkiai atsilieku nuo viso pirmo penketuko, o ką pavyksta išlošti posūkiuose, pralošiu neefektyviose rato laiko atžvilgiu lenktyninėse trajektorijose, kai reikia kautis dėl pozicijos. Kaip neretai atsitinka automobilių sporte, paaiškėja - trūksta arklio galių.

Visuomet, kai kyla šis klausimas, reikia pagalvoti - o gal verčiau investuoti į laiką už vairo? Atsakymas - visuomet verta. Bet ar tikrai to pakaks, jei, esant šlapiai dangai, mano laiką nuo antros vietos skiria mažiau, nei sekundė, sausai - visos 4 ar net 5?

Motyvacija

Visuomet, kai laukia koks nors didesnis iššūkis, svarbu rasti motyvacijos ne tik jo imtis, bet ir užbaigti. Kartais motyvacijos užtenka, bet yra dalykų, kurie demotyvuoja. Jei ankstesniais metais motyvacijos trūko, tai šiemet man rankos nekilo dirbti prie automobilio dėl gerokai apšnerkštų dirbtuvių. Kad tik visos bėdos būtų tokios :) 

Kaimynui atidaviau savo turėtą didžiulį, sunkų darbastalį. Kadangi iš jo lentynų išimtus daiktus bei visą kitą reikalingą šlamštą kažkur padėti reikia, pasigaminau 8m x 60cm dydžio lentynas palei lubas, ant kurių tilpo visiškai viskas, ką turiu. Berner cheminiai ankeriai puikiai laiko net tokius daiktus, kaip pavarų dėžes. Pasigaminau tris mažesnius darbastalius, kuriuos, esant reikalui, galiu sustatyti vieną šalia kito. Persidažiau grindis balta epoksidine derva.

Rezultatas - šviesios dirbtuvės, kuriose pagaliau vėl tapo malonu leisti laiką.

2019

Pamenate klausimą dėl arklio galių? Man atsakymas buvo aiškus. Norint tapti konkurencingu kovoje dėl podiumo 2019 metais, žiemą turėjo įvykti keletas pokyčiu po automobilio kapotu. Planavau naudoti kokius nors rimtesnius paskirstymo velenėlius bei įsiurbimo kolektorių, taip pat - pereiti prie e85 kuro.

Bėda ta, kad pokyčiai vyko ir techniniame reglamente. Minimalus automobilio su vairuotoju svoris kilo nuo 1150 kg, kuriam jau turėjau naudoti apie 10 kg. balasto, iki 1080 kg. Atrodytų, argi čia didelis skirtumas? Bet toks svoris jau nebūtų leidęs man nuo lyderių atsilikti tik sekunde ant šlapios dangos. Vadinasi, aš prarandu savo mažo svorio pranašumą, ir jį kompensuoti teks arklio galiomis, kurių net ir su rimtais velenėliai pritrūksiu.

Visa laimė, kad reglamento keitimo metu buvau Jungtinėse Valstijose. Tai buvo puiki proga papildyti mano užsakymą kaltiena - Saenz švaistikliais bei Wiseco 13.7 CR 87.5 (+0.5mm) stūmokliais. Dar labiau pasisekė, kad tuo metu Drag Cartel vykdė išpardavimus. Galiu tik pavydėti amerikiečiams - antradienį vakare užsakius daiktus, penktadienį juos jau turėjau rankose. Parsivežiau visą lagaminą įdomių žaislų.

Juos visus reikėjo sudėti į variklį, kurį surinkome naujomis dalimis vos prieš kiek daugiau, nei metus. Tačiau prisiminiau, kad patį variklį pirkau aklai, išardytą dalimis dėžėse, už €300 gaudamas, iš esmės, 235 arklio galias, kas buvo net labai geras sprendimas. Dėžėse buvo daugiau, nei vieno variklio dalys. Ką galiu panaudoti, ko trūksta? Nuėjęs į savo sandėlį kokias 15 minučių žiūrėjau į lentynas, kol suskaičiavau - iš jų turinio išeina dar vienas variklis.

Turėti atsarginį variklį yra gerai.

Bloką gręžėme, nes 87.5mm išmatavimas yra oversize, o taip pat senasis blokas buvo gerokai padėvėtas. Galvą šįkart naudojau standartinę K20Z3, nes norėjau kuo mažiau ardyti gerai važiuojantį motorą, o taip pat - pasitikrinti hipotezę dėl senojo variklio polinkio detonuoti aukštomis apsukomis. Viską į krūvą surinko Gytis, dviese įkrovėme variklį į mano bagažinę ir parsivežiau jį namo.

Kol variklis buvo renkamas, pasikeičiau pavarų dėžę - senosios sinchronizatoriai jau prašėsi atnaujinimo. Gerai yra turėt prikaupus retesnių dalių, ką? 

Keičiant dėžę taip pat reikia ir pakeisti jos priekį, nes juk dėžė turi veikti su K serijos varikliu, ir tam reikalingas modifikuotas jos varpas.

Taipogi pasinaudojau proga ir iš naujo sutepiau poliuretanines įvores bei pasigaminau jų tepimo nenuėmus važiuoklės nuo mašinos taškus.

Lenktynių sezono pranašas - pavasariško oro rytas. Tokiu oru negalima valgyti pusryčių namie :) Tad pasistiprinu pernai paties sukonstruotoje terasoje ir kimbu į darbus.

Variklį užbaigiau rinkti jau savo dirbtuvėse - patogu, kai nuo svetainės sofos iki dirbtuvių yra 4 metrai. Sunkiausia buvo uždėti orkaitėje šildytą superdamperį bei nesugadinti tepalo slėgio daviklio sriegio, nes jį sugadinau. Dar pora vakarų ir variklis jau buvo savo vietoje. Kad ta vieta būtų patogesnė, truputį perdariau vieną iš variklio kronšteinų, pakeldamas variklį keletu milimetrų aukštyn, kad nesiremtų į vairo kolonėlę.

Čia ir prasidėjo. 

Iš pradžių pastebėjau, kad tepalo slėgio daviklio sriegis - sugadintas ir praleidžia alyvą. Daviklis yra naudojamas tik gamykliniame Honda ECU apsaugai nuo žemo alyvos slėgio. Man ši funkcija nėra reikalinga, nes naudosiu Link G4+ ECU ir ten norėsiu sutaupyti įvesčių. Teks pataisyti taip:

Visa tai būtų nieko, tačiau kartais užkūrus garsas būdavo normalus, o kartais - kažkoks keistas, tarytum kokio draginio automobilio. Dar mane ir draugus nejaukiai nuteikė skardus metalinis tauškėjimas. Istorijas galima pasakoti ilgas, bet aš pasistengsiu trumpai.

Sureguliavome vožtuvų tarpelius ir metalinis tauškėjimas dingo. Matyt, naujų velenėlių efektas.

Prieš sutartą dyno stendo dieną nusprendžiau dėl visa ko dar sykį į tarpelius pažiūrėti. Nustačius variklį į TDC paaiškėjo, kad ten - iki pagal TDC priklausančios pozicijos velenėliams trūksta kokių 10º. 

Grandinė sukant variklį smarkiai šokinėjo ant velenėlių dantračių - gal peršoko per dantį? Uždėjau ilgesnį viršutinį gradinės laikiklį - kad jei ir linkusi bus šokinėti, toli nepabėgtų. Pamėginau iš naujo uždėti grandinę nenuimdamas jos dangtelio - iš keleto bandymų vienas buvo truputį arčiau teisybės. Surinkau viską, pamėginau užkurti ir gavau tokio backfire, kad nubėgau žiūrėt, ar viskas yra vietoj.

Ne, ne viskas vietoje. Po varikliu kaupiasi alyvos bala. Siųsdamas save už kvailumą toli toli, imuosi ardymo. Po vožtuvų dangteliu viskas tvarkoje.

Atšaukiu dyno sesiją ir imuosi normalaus ardymo. Nuėmęs grandinės įtempėją pastebiu, kad jis nebeveikia - galima laisvai suspausti pirštais ir tą darant girdisi nekokie garsai jo viduje. Įdomus signalas.

Nuimu grandinę ir prisimenu, kad turiu kitą - reikia palyginti.

Hm. Ant variklio buvo gerokai ilgesnė. Keičiam!  Internetai sako, kad OEM įtempėjai ilgai negyvena su tokiais, kaip mano, velenėliais. Tad užsakytas ir greitai iš JAV parkeliavo InlinePRO lenktyninis grandinės įtempėjas.

Viską sumontavus velenėlių pozicijos rezultatas - kur kas geresnis.

Čia taip pat suradau, iš kur atsirado alyvos bala po varikliu. Pamenat, rašiau apie ilgesnį viršutinį grandinės laikiklį? Tai va, jis yra per ilgas ir mano vožtuvų dangteliui neleidžia prisispausti... Bet gerai, kad turėjau šią kvailą problemą - dėl jos aptikau, kur buvo bėda su variklio timing'u.

Apsidovanojam save už pagaliau gerai padarytą darbą. 

Sukalibruojam variklio aušinimo skysčio daviklį. 

Uždedam ATI superdamper'į. Jis sukonstruotas taip, kad būtų siauresnis už alkūninio veleno priekį! Ši procedūra reikalauja specialaus įrankio, kurį pasigaminam suvirindami tvirtinimo strypą su alkūninio veleno škyvo varžtu. Kas buvo 2 valandų darbas, tapo 5 minučių malonumu.

Girdėjot apie Honda garsą? Taip, ir aš girdėjau. Reikia kažką daryti :) 

Jau ant stendo išsiaiškinome, jog tos minimalios srovės, kuri teka ECU kontaktais, užtenka sužadinti (arba dalinai sužadinti) solid state relę, kuri valdė VTEC solenoidą. Pamatavus solenoido varžą paaiškėjo, jog relės ten nė nereikia - užtenka 0.5A, kai ECU gali tiekti visus 2A. Todėl relę išmetėm ir automobilis ėmė veikti, kaip dera.

Taigi, rezultatas - 280 Hp, 260 Nm ir labai graži kreivė su 90%+ maksimalaus sukimo momento nuo 2700 iki 8000 apsukų, dėl ko maksimalūs arkliai yra ties lygiai 8000.

Kodėl 8000? Nes nebeužtenka 550cc purkštukų. Šiaip tai bus 8500.
Kiec mapas pagal LETS-D MOTORSPORT.

Taip pat, nors velenai bei stūmokliai ir leidžia sukti VTC iki 34º, ir aš turiu 25º bei 50º VTC aktuatorius, nusprendžiau nepatikėti sėkmės elektronikai bei susidėti 25º VTC. To neužtenka - maksimalus pasukimas išlaikomas iki pat 8000. Mažų mažiausia ką galima išlošti - dar bent 5, o gal ir 10 Ag viršutiniame apsukų ruožo trečdalyje.

Tam pasitelksime CNC frezavimą ir pamodifikuosime iš Cat'o dovanų gautą aktuatorių:

Kol kas tiek.