Geras žodis nekainuoja!

Kepinių skyrius

Tuomet dar pats to nesupratau, bet galvoje pokytis jau buvo įvykęs.

Skubėjau, iki dešimtos valandos vakaro liko gal šešios minutės, mano pirkinių krepšyje gulėjo pora pakuočių alaus, dešrelės kepimui ir kitos "pavasaroooot!" gėrybės. Trūko tik duonos.

Sparčiu žingsniu nesulaikomas priartėjau prie "Iki" duonos skyriaus ir ėmiau dairytis ciabatta'os. 

Žinot, kaip žmonės, kreipiantys dėmesį į detales, deda sąvaržas interkūlerio vamzdyne? Atsukę varžtu į patogiąją pusę, kad ir nenuėmę bamperio prireikus priveržt galėtų. Stengiasi abi silikoninio sujungimo sąvaržas pasukti ta pačia puse, tuo pačiu kampu. Jei sujungimas turi kokį nors užrašą - pasuka jį taip, kad smalsuoliai lengvai įskaitytų automobilio savininkui pravėrus variklio skyriaus dangtį. Vamzdžius visuomet nuvalo. Jei yra galimybė padaryti kažką pagalvotai, nebūtinai geriau iš praktinės pusės, bet bent jau argumentuotai - taip ir padaro.

Tai va, Iki parduotuvės salės darbuotoja duonos kepaliukus išdėliojo būtent taip. Visi pasukti vienodu kampu, surūšiuoti, plastikinio įpakavimo "kaspinėliai" vienodu kampu užlankstyti... tokią tvarką parduotuvės skyrelyje nedažnai pamatysi. O aš mačiau ne tik tvarką, bet ir žmogų, kuris tai padarė. Ji - moteriškė amžiuje, laisvai galėtų būt mano ar tavo, gerbiamas skaitytojau, mama. Ir ji tai darė neskubėdama, lengvai palinkusi prie lentynos, vis pažiūrėdama iš toliau - "kaip čia išėjo".

Impulso paskatintas žengiau link jos ir... sustingau. Kaip čia taip - prieiti prie žmogaus ir pasakyti, kad jis gerai darbą atlieka? Kažką pagirti? Nejauku, neįprasta... Ir apsisukau eiti link kasų, visgi liko mažai laiko, gal netyčia alaus nespėsiu nusipirkt. Pora žingsnių išėjimo link ir aš tai supratau.

Ta moteris, galbūt, yra kažkieno mama. Gal jai kažkada būna liūdna, gal ji kartais džiaugiasi. Galbūt ji, grįžusi namo, neturi ką atsakyti į klausimą "kaip sekėsi darbe". Gal ji nedaug nors ir paprastų, bet nelabai įperkamų malonumų mato, gal.. kas aš toks, kad man to gero žodžio gaila būtų, jei jis man nieko nekainuoja?

- Ponia, pažiūrėkit, kaip gražiai čia viskas sudėta! - tarsi iš šono išgirdau savo balsą.

- Aš... oi, kas negerai?

Bėgioja išsigandusios akys, ieško, tarsi apie kiaulės galvą duonos skyriuj kalbėčiau... lyg iš transo ištraukta būtų. Gal ir transas jai dėliot tas duoneles, bet dabar jau privalėjau pasakyt taip, kaip yra.

- Viskas gerai! Aš tik ėjau pro šalį, ir pamačiau, kaip gražiai čia viskas išdėliota. Tikrai gražiai, tvarkingai, viskas vienodai pasukta, surikiuota, ir labai norėjau Jus pagirti už tai, kad taip atliekat darbą, tiek pastangų įdedat! - ir dar daug visko pasakiau, kol nespėjo moteriškė mirtinai išsigąsti.

Man bekalbant, atrodo, ji patikėjo, kad kažkas iš tikrųjų galėjo pastebėti jos pastangų rezultatus ir dar išdrįsti gerą žodį už juos padovanoti. Nesu tikras, bet man atrodo, kad moteriškės akys sudrėko, ir nusišypsojo ji ta auksinio danties šypsena. Ko gero, nėra lengvas jos gyvenimas, bet bent tą vieną dieną ji buvo tikrai netikėtai, tikrai nuoširdžiai, ir labai labai smarkiai laimingesnė, nei kitomis dienomis. Kaip ir už dyką, nebent esat toks cinikas, kad už pelnytus pagyrimus pinigus imtumėt.

Tributas pavyduoliams

Kodėl dažnas, pamatęs kažką labai kieto, tik numykia "mjooo, gerai" ir daugiau nieko nepasako arba net pasarkazmuoja kažką "oi tai be abejo, už tiek dar ir daugiau nupirktum"? Gal tai - nemokėjimas džiaugtis kitų žmonių pasiekimais, o gal - paprasčiausias pavydas. Tegu ir turi tas sarkazmas pagrindo - bet juk tuomet pagrindo turi ir tai, kad kažkas kietai pavarė?

Pavyduolis suteikia sau nemalonumų tarsi priešui.  - Demokritas

Lygiai taip pat tas, kuris pagyrė kitą, suteikia sau malonumų tarsi draugui. Rimtai, bičiuliai, liudiju atsukęs delnus į jus - kaskart, kai kam nors suteiksit malonumą pasakydami apie jų darbus gerą žodį, patys gausit ne mažiau malonumo! Ir šitai jums nieko nekainuos.

O kiek nepasakyta! 

Dabar prisiminkit, kiek turėjot progų pasakyti gerą žodį, ir jomis nepasinaudojot. Kažkas, kas kūrė, nebūtinai tikėjosi sulaukti būtent pagyrų, bet greičiau Miatai farkopas išdygs, nei kūrėjas nepriims jūsų gero žodžio. Kas tai bebūtų - interkūlerio vamzdynas, laidų surikiavimas ir pravedimas per variklio skyrių, duonos išdėliojimas prekystalyje, gražus ir skanus kokteilis bare (sesuuuutės!), įveiktas ratas trasoje... ar atvirukas!

Atvirukų kolekcija "Mano RajOnas" gyvena čia: The Envelope

Gero žodžio ekonomika

Jei nebūtų to atviruko, kurio nuotrauką matote aukščiau, tai ir šis straipsnis Jūsų pasiekęs nebūtų. Bent jau šiandien.

O buvo taip - atsidarau Facebook ir matau gražių atvirukų paveikslėlius. Ne šiaip gražių - tokių esmingai, su daug įdėto laiko, minties ir kūrybinės galios gražių. Pilnų idėjos. Ir dar žinau, kas juos darė. Kadangi galvoje pokytis jau įvykęs, negaišęs rašau vieną paprastą eilutę -  "kokie geri atvirukai :)". Ir man atsako: "Ačiū, Justai, man tavo blogas labai patinka :)". 

Dzingt per stygelę :)

Čia tas pats, kaip atvežt gerus indikatorius (gauges) už gerą kainą, nė neprašius ir nesiderėjus (ačiū, Shansas_VTI :) ). Vien dėl to, kad patinka tai, ką kažkas kuria.

Ir ta viena trumpa eilutė, tie keli žodžiai, kurie tau nieko nekainuoja, adresatui gali būti pati puikiausia motyvacija kurti. Jie, kaip Henrio Fordo modelis T, gali tapti pasiekiami kiekvienam. Kuo mažiau kliūčių, kuo mažiau pastangų tau kainuoja tą gerą žodį pasakyti, tuo daugiau motyvacijos suteiksi aplinkiniams, tuo daugiau jie sukurs ir tuo daugiau jų kūrybos galėsi suvartoti. Čia - kaip ekonomika, tik resursai nieko nekainuoja.

Todėl sakykim tuos gerus žodžius, kuriuos pagalvojam, visada - nesidrovėkim, nepavydėkim. Džiaukimės sėkme ir talentais.

Facebook turi mygtukus "Like" ir "Share", bet neturi "Criticize". Facebook ekonomikoj nėra valiutos "Kritika".

Tad... like and share, share and like!

Ačiū Jums, Jūs patys geriausi!