Ir avarijos būna į gerą

Gražią ir saulėtą pavasario dieną žioplas mikroautobuso vairuotojas nepastebėjo, kad stabdau, ir taip tvarkingai pylė man į bagažinę, kad nustūmė mano automobilį į priekyje buvusią Toyotą. Taip tat baigėsi mano pirmo peformance eksperimento gyvenimas ir prasidėjo istorija “Vairuoju kasdien”. Arba “Daily drive”, jei kam labiau patinka tiksli sąvoka originalo kalba :)

Kadangi po avarijos kažkuris iš ratų liko užspaustas plastmasėmis, suktelėjau draugui paprašyti, kad mane parvežtų kažkur, kur man reikėjo. Ir jis atvažiavo, nes draugas juk. Atvažiavo ne vienas, o su svečiu iš Klaipėdos. Ir svečias atvairavo ne ką kitą - kaip sykis NB miatą. Specialus paaiškinimas merginoms - baltą automobilį be stogo. Todėl ir važiuot man reikėjo jau nebe kur norėjau, o kitur.

Seniai norėjau atsikratyti 323F laužiuko, mat nors ir mielas jis man buvo, bet rūdijo kaip koks skenduolis, o ir šiaip paseno morališkai. Ir dar seniau norėjau miatos. Šitaip sutapus aplinkybėms darėsi panašu, kad man reikės įsigyti kitą automobilį, o galvoje sukosi mintis “ne šiaip sau sutapimas čia, oi ne šiaip sau”. Nuriedėjom visi į Meat lovers pub, pasėdėjau miatos keleivio sėdynėj ir, dar kelionei neįpusėjus, jau galvojau, kaip čia įkalbinus tą miatą parduoti man :) Buvau ją matęs skelbimuose, net ir skambint norėjau, o čia va - gyvai gali ir pašnekėt, ir pavažiuot.

Po gerų dviejų savaičių kasdienių pokalbių, įtikinėjimo, persigalvojimų ir taip toliau man pavyko surinkt reikalingą sumą pinigų bei susitarti dėl kelionės į Klaipėdą. Pasiimt miatos.

Apie vidurnaktį grįžau į Vilnių ir pasistačiau miatą parkinge. Išsitraukiau tapšnoklį ir padariau keletą nekokybiškų, nemeniškų, bet miatos nuotraukų :)

Tada ir prasidėjo.