No pain - no gain!

Oi, ta nostalgija

Aš juk turėjau blog'ą.

Vieną vakarą, kai visai baigėsi jėgos sukt varžtą dirbtuvėse, dienos buvo užimtos darbais, o laisvalaikio prioritetu jau seniai buvo tapę vaikai, prisiminiau - juk kažkada dar turėjau laiko savo prisigalvojimus užrašyti.

Prisipyliau bokalą uždrausto gėrimo, pasipjausčiau Fuet, ir sėdau skaityti. Pradėjau vėlai, bet paskutinį straipsnį perskaičiau iš viso gal tik 4 ryto. Žiauriai kietas dalykas yra skaityt savo rašytą blog'ą - prisimeni, iš naujo pergyveni tuos įspūdžius, kuriuos paskui aprašei. Pagalvojau - gal reiktų sau padovanoti daugiau to ateityje? Juolab, beskaitant vis labiau apėmė jausmas, kad kuo būna sunkiau, tuo po to tampa geriau.

Sunku buvo Estijoje 2016 metais, lūžo daug dalykų, bet mums pavyko pasiekti rezultatus ir jie, matyt, nedžiugintų taip labai, jei niekas nebūtų lūžę ir tuos puikius boksus būtume naudoję tik automobiliui sandėliuot tarp važiavimų.

Taigi:

2016

2016-ieji man buvo pergalės įgyvendimo metai. Kažkada esu daręs varžovų progreso analizę ir išvada buvo paprasta - kasmet varžovai pagreitėja 2 sekundėmis. 2015 pabaigoje susikroviau K series swap'ą į savo Miatą, ir tai buvo vienas geriausių mano sprendimų - jis atnešė konkurencingumo rezervą bent porai metų. Taigi, 2016 metus važiavau naudodamas, iš esmės, viską, ką sumeistravo Utenos Termodinamika, mokiausi valdyti daugiau galios turinčią nervingą platformą, tvarkiau vieną po kito išlendančias mažas smulkmenas, kurios keldavo dideles problemas.

Per šiuos metus pavyko užkopti ant podiumo kiekviename etape - ir nugalėti metinėje įskaitoje. Pagaliau visos investicijos, skirtas laikas pradėjo atsipirkti. Tačiau niekada negalima nuvertinti varžovų - jie tobulėjo ir ruošėsi rimtai pakovoti.

2017

Jei 2016 pergalę įgyvendinome, tai 2017 metais mes ją įtvirtinome. Varžovai po žiemos buvo dar greitesni, o Miata artėjo prie savo galimybių rezervo ribos. Kadangi aš pats nebepajėgiau skirti tiek laiko važiavimui, bendras mano ir automobilio rezultatas gerėjo labai nedaug, tad varžovai ėmė ne tik kvėpuoti į nugarą, bet ir kartais aplenkti.

Sezoną laimėti vis tiek pavyko dėl stabiliai gerų rezultatų, gero planavimo ir absoliutaus užsispyrimo nepasiduoti jokioms problemoms, tačiau to kaina buvo ir aukštesnė rizika trasoje - kuo arčiau ribos važiuoji, tuo daugiau šansų, kad suklysi.

Na, ir tas nelemtas klausimas "kada lankai". Na kada kada... laikas jau jiems - namie krykštaun vaikai, time attack čempionatas laimėtas du kartus. Reikia pradėt lenktyniauti dėl pozicijos.

2018 

Prieš žiemą sau pasakiau - buvo dveji intensyvūs metai. Mažai miego, daug naktų iki ryto dirbtuvėse, krūva išlaidų ir dėl to reikalingų kompromisų, kurių normalūs žmonės paprastai nedaro. Tegu tai būna pertraukos metai, per kuriuos pasigaminsiu lenktyninį automobilį kovai dėl pozicijos. Na, o iš sutaupyto biudžeto pirksim šeimyniškus automobilius! Ką prieš Naujuosius ir padarėme.

Tačiau, kaip sako Čerčilis, kovos planas galioja tik iki pirmo šūvio. Pavasariop paskambino Bilinskas ir kažkaip užmotyvavo lenktynėse dalyvauti jau 2018 metais. Jei labai nori - tai galima, sako liaudies išmintis. Ir tikrai galima :) Išsiunčiau automobilį lankų pas Lionę į Kauną, ir, likus gal trims, o gal ir mažiau savaičių iki pirmųjų varžybų, parsivežiau.

Iki tol nenutuokiau, kiek kainuoja automobilio paruošimas, kad atitiktų žiedinių lenktynių techninį reglamentą. Bet sužinojau :) teko įsiręžt taip, kaip dar nebuvau įsiręžęs, ir dar pasitelkti draugų pagalbą - kas paskolino rankas, o kas padėjo daiktais. Žiauriai didelis dėkui Andriui Ramanauskui, Vytui Bilinskui, Arnui Dyburiui, Lukui Staškūnui ir Pauliui Bulavui. Nebūčiau be šitų žmonių išvažiavęs į pirmą etapą :)

Juokai juokais, bet paskutiniai darbai prie automobilio vyko jau prasidėjus kvalifikacijai - orinome stabdžius. Iki galo nė nepavyko nuorinti - pritrūkom laiko :) Tačiau kvalifikacija parodė, jog automobilis kažkokių bėdų lyg ir neturi. Taip ir buvo - pavyko visą sezoną pravažiuoti be jokio sustojimo varžybose.

Be jokio sustojimo dėl techninių problemų. Iš 6 startų (du startai per etapą) pavyko finišuoti tik 4 - dusyk stipriai strigau už trasos ribų dėl "išorinių priežasčių" :) 

2018-eji prabėgo greitai. Jau po sezono išsimatavau variklio galią - 235 ag ant VGTU stendo. Lyg ir tas pats, ką turėjome Pilaitėje 2017 pradžioje, tačiau R3000 klasėje šis skaičius verčia jausti diskomfortą. Tiesiosiose smarkiai atsilieku nuo viso pirmo penketuko, o ką pavyksta išlošti posūkiuose, pralošiu neefektyviose rato laiko atžvilgiu lenktyninėse trajektorijose, kai reikia kautis dėl pozicijos. Kaip neretai atsitinka automobilių sporte, paaiškėja - trūksta arklio galių.

Visuomet, kai kyla šis klausimas, reikia pagalvoti - o gal verčiau investuoti į laiką už vairo? Atsakymas - visuomet verta. Bet ar tikrai to pakaks, jei, esant šlapiai dangai, mano laiką nuo antros vietos skiria mažiau, nei sekundė, sausai - visos 4 ar net 5?

Motyvacija

Visuomet, kai laukia koks nors didesnis iššūkis, svarbu rasti motyvacijos ne tik jo imtis, bet ir užbaigti. Kartais motyvacijos užtenka, bet yra dalykų, kurie demotyvuoja. Jei ankstesniais metais motyvacijos trūko, tai šiemet man rankos nekilo dirbti prie automobilio dėl gerokai apšnerkštų dirbtuvių. Kad tik visos bėdos būtų tokios :) 

Kaimynui atidaviau savo turėtą didžiulį, sunkų darbastalį. Kadangi iš jo lentynų išimtus daiktus bei visą kitą reikalingą šlamštą kažkur padėti reikia, pasigaminau 8m x 60cm dydžio lentynas palei lubas, ant kurių tilpo visiškai viskas, ką turiu. Berner cheminiai ankeriai puikiai laiko net tokius daiktus, kaip pavarų dėžes. Pasigaminau tris mažesnius darbastalius, kuriuos, esant reikalui, galiu sustatyti vieną šalia kito. Persidažiau grindis balta epoksidine derva.

Rezultatas - šviesios dirbtuvės, kuriose pagaliau vėl tapo malonu leisti laiką.

2019

Pamenate klausimą dėl arklio galių? Man atsakymas buvo aiškus. Norint tapti konkurencingu kovoje dėl podiumo 2019 metais, žiemą turėjo įvykti keletas pokyčiu po automobilio kapotu. Planavau naudoti kokius nors rimtesnius paskirstymo velenėlius bei įsiurbimo kolektorių, taip pat - pereiti prie e85 kuro.

Bėda ta, kad pokyčiai vyko ir techniniame reglamente. Minimalus automobilio su vairuotoju svoris kilo nuo 1150 kg, kuriam jau turėjau naudoti apie 10 kg. balasto, iki 1080 kg. Atrodytų, argi čia didelis skirtumas? Bet toks svoris jau nebūtų leidęs man nuo lyderių atsilikti tik sekunde ant šlapios dangos. Vadinasi, aš prarandu savo mažo svorio pranašumą, ir jį kompensuoti teks arklio galiomis, kurių net ir su rimtais velenėliai pritrūksiu.

Visa laimė, kad reglamento keitimo metu buvau Jungtinėse Valstijose. Tai buvo puiki proga papildyti mano užsakymą kaltiena - Saenz švaistikliais bei Wiseco 13.7 CR 87.5 (+0.5mm) stūmokliais. Dar labiau pasisekė, kad tuo metu Drag Cartel vykdė išpardavimus. Galiu tik pavydėti amerikiečiams - antradienį vakare užsakius daiktus, penktadienį juos jau turėjau rankose. Parsivežiau visą lagaminą įdomių žaislų.

Juos visus reikėjo sudėti į variklį, kurį surinkome naujomis dalimis vos prieš kiek daugiau, nei metus. Tačiau prisiminiau, kad patį variklį pirkau aklai, išardytą dalimis dėžėse, už €300 gaudamas, iš esmės, 235 arklio galias, kas buvo net labai geras sprendimas. Dėžėse buvo daugiau, nei vieno variklio dalys. Ką galiu panaudoti, ko trūksta? Nuėjęs į savo sandėlį kokias 15 minučių žiūrėjau į lentynas, kol suskaičiavau - iš jų turinio išeina dar vienas variklis.

Turėti atsarginį variklį yra gerai.

Bloką gręžėme, nes 87.5mm išmatavimas yra oversize, o taip pat senasis blokas buvo gerokai padėvėtas. Galvą šįkart naudojau standartinę K20Z3, nes norėjau kuo mažiau ardyti gerai važiuojantį motorą, o taip pat - pasitikrinti hipotezę dėl senojo variklio polinkio detonuoti aukštomis apsukomis. Viską į krūvą surinko Gytis, dviese įkrovėme variklį į mano bagažinę ir parsivežiau jį namo.

Kol variklis buvo renkamas, pasikeičiau pavarų dėžę - senosios sinchronizatoriai jau prašėsi atnaujinimo. Gerai yra turėt prikaupus retesnių dalių, ką? 

Keičiant dėžę taip pat reikia ir pakeisti jos priekį, nes juk dėžė turi veikti su K serijos varikliu, ir tam reikalingas modifikuotas jos varpas.

Taipogi pasinaudojau proga ir iš naujo sutepiau poliuretanines įvores bei pasigaminau jų tepimo nenuėmus važiuoklės nuo mašinos taškus.

Lenktynių sezono pranašas - pavasariško oro rytas. Tokiu oru negalima valgyti pusryčių namie :) Tad pasistiprinu pernai paties sukonstruotoje terasoje ir kimbu į darbus.

Variklį užbaigiau rinkti jau savo dirbtuvėse - patogu, kai nuo svetainės sofos iki dirbtuvių yra 4 metrai. Sunkiausia buvo uždėti orkaitėje šildytą superdamperį bei nesugadinti tepalo slėgio daviklio sriegio, nes jį sugadinau. Dar pora vakarų ir variklis jau buvo savo vietoje. Kad ta vieta būtų patogesnė, truputį perdariau vieną iš variklio kronšteinų, pakeldamas variklį keletu milimetrų aukštyn, kad nesiremtų į vairo kolonėlę.

Čia ir prasidėjo. 

Iš pradžių pastebėjau, kad tepalo slėgio daviklio sriegis - sugadintas ir praleidžia alyvą. Daviklis yra naudojamas tik gamykliniame Honda ECU apsaugai nuo žemo alyvos slėgio. Man ši funkcija nėra reikalinga, nes naudosiu Link G4+ ECU ir ten norėsiu sutaupyti įvesčių. Teks pataisyti taip:

Visa tai būtų nieko, tačiau kartais užkūrus garsas būdavo normalus, o kartais - kažkoks keistas, tarytum kokio draginio automobilio. Dar mane ir draugus nejaukiai nuteikė skardus metalinis tauškėjimas. Istorijas galima pasakoti ilgas, bet aš pasistengsiu trumpai.

Sureguliavome vožtuvų tarpelius ir metalinis tauškėjimas dingo. Matyt, naujų velenėlių efektas.

Prieš sutartą dyno stendo dieną nusprendžiau dėl visa ko dar sykį į tarpelius pažiūrėti. Nustačius variklį į TDC paaiškėjo, kad ten - iki pagal TDC priklausančios pozicijos velenėliams trūksta kokių 10º. 

Grandinė sukant variklį smarkiai šokinėjo ant velenėlių dantračių - gal peršoko per dantį? Uždėjau ilgesnį viršutinį gradinės laikiklį - kad jei ir linkusi bus šokinėti, toli nepabėgtų. Pamėginau iš naujo uždėti grandinę nenuimdamas jos dangtelio - iš keleto bandymų vienas buvo truputį arčiau teisybės. Surinkau viską, pamėginau užkurti ir gavau tokio backfire, kad nubėgau žiūrėt, ar viskas yra vietoj.

Ne, ne viskas vietoje. Po varikliu kaupiasi alyvos bala. Siųsdamas save už kvailumą toli toli, imuosi ardymo. Po vožtuvų dangteliu viskas tvarkoje.

Atšaukiu dyno sesiją ir imuosi normalaus ardymo. Nuėmęs grandinės įtempėją pastebiu, kad jis nebeveikia - galima laisvai suspausti pirštais ir tą darant girdisi nekokie garsai jo viduje. Įdomus signalas.

Nuimu grandinę ir prisimenu, kad turiu kitą - reikia palyginti.

Hm. Ant variklio buvo gerokai ilgesnė. Keičiam!  Internetai sako, kad OEM įtempėjai ilgai negyvena su tokiais, kaip mano, velenėliais. Tad užsakytas ir greitai iš JAV parkeliavo InlinePRO lenktyninis grandinės įtempėjas.

Viską sumontavus velenėlių pozicijos rezultatas - kur kas geresnis.

Čia taip pat suradau, iš kur atsirado alyvos bala po varikliu. Pamenat, rašiau apie ilgesnį viršutinį grandinės laikiklį? Tai va, jis yra per ilgas ir mano vožtuvų dangteliui neleidžia prisispausti... Bet gerai, kad turėjau šią kvailą problemą - dėl jos aptikau, kur buvo bėda su variklio timing'u.

Apsidovanojam save už pagaliau gerai padarytą darbą. 

Sukalibruojam variklio aušinimo skysčio daviklį. 

Uždedam ATI superdamper'į. Jis sukonstruotas taip, kad būtų siauresnis už alkūninio veleno priekį! Ši procedūra reikalauja specialaus įrankio, kurį pasigaminam suvirindami tvirtinimo strypą su alkūninio veleno škyvo varžtu. Kas buvo 2 valandų darbas, tapo 5 minučių malonumu.

Girdėjot apie Honda garsą? Taip, ir aš girdėjau. Reikia kažką daryti :) 

Jau ant stendo išsiaiškinome, jog tos minimalios srovės, kuri teka ECU kontaktais, užtenka sužadinti (arba dalinai sužadinti) solid state relę, kuri valdė VTEC solenoidą. Pamatavus solenoido varžą paaiškėjo, jog relės ten nė nereikia - užtenka 0.5A, kai ECU gali tiekti visus 2A. Todėl relę išmetėm ir automobilis ėmė veikti, kaip dera.

Taigi, rezultatas - 280 Hp, 260 Nm ir labai graži kreivė su 90%+ maksimalaus sukimo momento nuo 2700 iki 8000 apsukų, dėl ko maksimalūs arkliai yra ties lygiai 8000.

Kodėl 8000? Nes nebeužtenka 550cc purkštukų. Šiaip tai bus 8500.
Kiec mapas pagal LETS-D MOTORSPORT.

Taip pat, nors velenai bei stūmokliai ir leidžia sukti VTC iki 34º, ir aš turiu 25º bei 50º VTC aktuatorius, nusprendžiau nepatikėti sėkmės elektronikai bei susidėti 25º VTC. To neužtenka - maksimalus pasukimas išlaikomas iki pat 8000. Mažų mažiausia ką galima išlošti - dar bent 5, o gal ir 10 Ag viršutiniame apsukų ruožo trečdalyje.

Tam pasitelksime CNC frezavimą ir pamodifikuosime iš Cat'o dovanų gautą aktuatorių:

Kol kas tiek.

Greičio paslaptys pagal Daily Miata

Manau, kad geriausiai ilgas ir sudėtingas patirtis apibūdina ryškiausias prisiminimas. Vaizdo įrašai irgi nekliudys, tad iš anksto galit pasigėrėt bjauriu Hondos išmetimo sistemos garsu :D

- Nori važiuoti? Eik iš čia!,- apšaukė mane Arnas už bandymus patarti, kaip čia greičiau išsprendus per ilgo variklio diržo problemą ir paruošus automobilį antrajai Time Attack sesijai. Visa tai vyksta likus 20 minučių iki jos pradžios. Aš nueinu į tolimiausią kampą, atsuku į jį sulankstomą kėdutę, atsisėdu ir užsidengiu rankomis veidą. Ne iš panikos ar šiaip emocijų - tiesiog mėginu atsiriboti nuo aplinkos, susikaupti ir spręsti tą problemą, kurios išspręst čia ir atvažiavau. Bandau prisiminti padangų elgesį pirmosios sesijos metu, palyginti dangos drėgnumą, nuspręsti, kokį slėgį padangose naudosiu ir numatyti sustojimų skaičių. Galvoju apie tai, ko trūko mano vairavime ir ko buvo per daug. Planą turiu, reikia jį įgyvendinti.

- Viskas!, - likus 5 minutėms iki antrosios sesijos pradžios automobilis krenta nuo stovų ant bokso dangos, dar po sekundės - užkuriamas. Kažkurie komandos draugai išstumdo detales, ratus ir dar velniaižinką, padarydami vietos išvažiavimui. Atsidaro vartai į dalyvių parkingo pusę. Tuo metu aš jau maunuosi lenktyninius batus, seguosi šalmą ir krentu į vairuotojo vietą. Reikia per penkias minutes "pritrinti" naujas stabdžių kaladėles. Vakar dienos rytą "pritrintos" Ferodo DS3000 jau pragare, kartu jos pasiėmė ir EBC Turbo Grooved stabdžių diskus (ačiū, Taurai!) - o kaip jums Pärnu, nebuvo per karšta? :)

Važiuok! Nuotr. Kiril Judakoff

Likus 2 minutėms aš grįžtu į boksą. Atsidaro Pitlane, užsidaro dalyvių parkingo vartai. Lukui ir Arnui trumpai papasakoju, koks yra mano planas, ir atsistoju į starto eilę. Labai noriu dar pagerinti savo laiką. Trasa iš pažiūros atrodo šiek tiek išdžiūvusi, žiauriai pergyvenu, jog kažkas tuo pasinaudos ir mane aplenks, todėl esu pasiryžęs padaryti viską, kad taip nenutiktų. Jeigu yra savijauta, tinkamiausiai apibūdinanti sportinio azarto sąvoką, tai tuo metu jaučiau patį didžiausią sportinį azartą.

"Laikytis dešinės, likti išorėje, DTM šuolis per kairį kerbą..."  Nuotr. Kiril Judakoff

Lietaus, lietaus, lietaus!!!  Nuotr. Kiril Judakoff

Žalia šviesa prie išvažiavimo į trasą vartų iššaukia kreivą šypseną ir entuziastingai nuspaustą akseleratoriaus paminą. Prasidėjo.

Nes mes galim.  Nuotr. Kiril Judakoff

Ketvirtadienis

Gera komanda - ta, kuriai nereikia rodyti pirštu, ką daryti. Dar prieš savaitę aptarėm facebook'u, ką nuveiksime išvažiuojant į Pärnu. 16 valandą privalėjau būti darbe, o juk jau 17 valandą išvažiuojame į Estiją. Mano automobilis su rakteliais spynelėje pastatytas dirbtuvėse ir trečiadienio vakarą su Arnu neskubėdami surinkome daiktus bei padėjome vidury tuo metu laisvo spot'o, kad nereikėtų kuistis ir skubėti susikraunant mantą išvažiavimui. Kažkaip nė nekilo klausimų, ar viskas vyksta gerai - visi turi galvas ir 17 val. prie dirbtuvių mes ne zujame ratais ruošdamiesi kelionei, o kertame lenktynininkų maistą - kebabus. Išvykos pradžia vyksta pagal planą, visi žino, ką veikti, ir netgi nėra tos nuotaikos, kuri vadinasi "kažką pamiršau, tik dar nežinau, ką". Komanda žino, ką daro.

Pasiruošę.

Tokie užtikrinti savimi buvom maždaug 4-5 valandas.

Mūsų vairuotojas Lukas penktadienį turi būti Vilniuje, tad yra pasiryžęs miegoti naktiniame autobuse, o kitą dieną grįžti į Estiją su žiūrovais. Iš Pärnu jis išrieda 23:25. Mums iki Pärnu lieka 100 kilometrų ir... viena valanda. Ką, kaip? Juk laiko buvo užtektinai? Pasirodo, mūsų vidutinis greitis - ne visai toks, kurio tikėjomės. Spidometras rodo kiek daugiau, nei iš tiesų yra, ir mes nepatikrinom, kiek laiko bei kiek kilometrų mums liko. Tiksliau, tikrinom nepakankamai dažnai ir kažkuriuo momentu stipriai atsilikome nuo grafiko.
Prasidėjo desperatiški skambučiai į visas įmanomas informacijos agentūras, autobusų stotis, nė nenutuokiu, kiek prakalbėjom tarptautiniais tarifais :) Bet nepavyko pasiekti mums reikalingo autobuso vairuotojo ir perspėti, jog Voiste miestelyje mes įsodinsime savo vairuotoją. Teko tiesiog sustoti ir mėginti tą autobusą "sutranzuoti". Praūžė kaip koks uraganas, gerai dar, kad nepyptelėjo mums. Išvadinom visokiausiais žodžiais tą beširdį vairuotoją, susėdom atgal į autobusiuką ir užbaigėm kelionę savo hostelyje. Anksti rytą Lukas ir Ini išvažiavo į Rygą, iš kur Lukas toliau kelionę tęsė autobusu, o Ini parvairavo mūsų transportą į Pärnu.

Autobuso vairuotojas žagsės savaitę.

Naktį prabudau, nes Arno shiba labai čepsėjo. Apžodžiavau ir toliau knarkiau. Bent man taip sakė, kad knarkiu, nors aš tuo netikiu - dar niekada pats negirdėjau.

Penktadienis

Labas rytas! Nelabai labas, mat miego mažoka, ir gal net buvo per karšta kažkiek, ir gal net langą prasivert reikėjo.

Oh hi, human!  Nuotr. Kiril Judakoff

Ką daro žmogus, prabudęs ryte? Eina į vonios kambarį. Prieš tai, žinoma, maunasi kelnes.

Ką daro žmogus, besimaudamas kelnes pastebėjęs, jog jo brangų odinį diržą savo delikačiais nasrais išsitraukė ir suėdė šuo? Žiūri į šunį ir galvoja, kad šuo yra ne geriausias žmogaus draugas, o gaidys. Turbūt ir giedoti moka, tik negieda, nes tingi.

#iamJDM. Nuotr. Edgaras Buiko

Ką daro žmogus, kai supranta, kad ne vienas patyrė naktinį teroristo išpuolį - kolegai lenktyniui šuo iš bato ištraukė padėkliuką ir patikrino, ar tikrai jo skonis yra priešingas kvapui? Matyt, tikrai priešingas, nes padėkliuku buvo užsikąstas mano diržas. Taigi, žmogus supranta, kad šuo, gali būti, yra neįvertintas humoristas, todėl apsijuosia diržo likučiais ir išjudina komandą į trasą, kurioje lakstančių automobilių garsus jau gali girdėti pravėręs virtuvės langą.

Wish you luck, human! Nuotr. Edgaras Buiko

Automobiliai nukrauti ir sava eiga važiuoja tuos porą kilometrų trasos pakraščiais iki įvažiavimo.

Pirmas negeras ženklas - praslystanti sankaba. Rimtai, ketvirtu ir penktu bėgiais net neįmanoma greitėti - tiesiog slysta sankaba. Prakeikęs visus iš eilės, o labiausiai - save, dar prieš savaitę patikrinusį, ar veikia vairo stiprintuvas bei mano refleksai Šerykloje (nežinantiems - drifto trasoje vidury Nemuno žiedo), nusprendžiu bent jau pasukt kelis ratus - pamėginti prisiminti/susidėlioti trajektorijas, gal dar "pritrinti" visiškai naujai sudėtas Ferodo DS3000 stabdžių kaladėles. Kadangi Lukas yra Vilniuje, mes jo paprašom nuo dirbtuvėse stovinčio variklio nuimti sankabos diską ir atvežti mums - per naktį suplanuojame sankabą pakeisti.

Išsikraunam boksuose. Išvažiuoju keletui ratų ir, o stebukle, sankaba kažkaip dar veikia. Gal buvo užstrigęs darbinis cilindras, gal transportavimo metu disko darbinis paviršius apibėgo kokiais nors skysčiais, gal... Net neįsivaizduoju, kaip dar galima tai paaiškinti. Gal tikrai esama kažkokios magijos? Kad ir kaip bebūtų, tačiau sankaba ėmė veikti ir aš galėjau sukti treniruočių ratus, mokytis trajektorijų, ieškoti tinkamo darbinio padangų slėgio, matuoti padangų temperatūrą. Beje, Kačerginė neatskleidžia savo "noro" gauti didesnį priekinių ratų išvirtimą, o Pärnu jo prašyte prašosi - priekinio rato išorė kaista labiau, nei vidurys ar vidus. 

Temperatūra, slėgis, good to go! Nuotr. Edgaras Buiko

Taigi, kartojame ciklą - lekiam į trasą, sukam keletą ratų, stojam. Tikrinam padangų temperatūrą ir slėgius. Viskas vyksta tarsi taip ir turėtų būti, tad kartojam ciklą kokius dešimt kartų. Ir tada prasideda įdomybės.

Kažkurios sesijos metu iš diferencialo pasigirsta, nemeluoju, smegenis gręžiantis žviegimas. Jausmas - tarsi Poškus užmigtų darbo vietoje ir užgultų dantį tebelaikydamas veikiantį grąžtą. Man taip dar nėra buvę, aš net ne pas Poškų dantų taisyti vaikštau, tačiau tikiu, jog jausmas - būtent toks. 

Stoju PIT'uose nedelsdamas ir sėdame rimto pokalbio su Arnu. Nusprendžiame diagnozuoti problemą ten, kur ji yra - išleisti diferencialo tepalus, patikrinti, ar nėra ten metalo drožlių ir supilti juos atgal. Drožlės indikuotų labai nepageidaujamą diferencialo nusidėvėjimą, o tai pakoreguotų treniruočių bei varžybinių važiavimų planus.
Alyvai surinkti mėginame panaudoti paprasto vandens butelį nupjautu viršumi. Aha, sėkmės. Jis per pusę sekundės išsilydo nuo tepalų, kurie savo ruožtu pasipila ant grindų bei Arno džemperio. O aš svarstau, pro kur ten į diffą pribėgo vandens, ir tik po keleto sekundžių suvokiu - čia gi ALYVA. Kodėl ji tuomet bėga taip, tarsi būtų vanduo?

Kadangi pirminis planas patikrinti diferencialo turinį nenusisekė, nupirkau (o die, kaip patogu, kai gali nupirkti alyvą trasos kasoje!!!) sintetinės Motul alyvos, kuri tuoj pat buvo įdarbinta mano diferenciale, ir išvažiavome keturiems greitiems ratams. Ne, garsai nedingo, nors ir kiek susilpnėjo. Taip, diferencialo korpuso temperatūra po vos keleto ratų jau siekė 134ºC. O taip. Dabar aišku, iš kur ten diferenciale "vanduo".

Kadangi drožlių išleistoje alyvoje pastebėti nepavyko, ant grindų - irgi, tai apkaltinome guolius bei nusprendėme važiuoti toliau. Ką gi, automobilis nebuvo nusiteikęs.

Neilgai trukus variklis pradėjo ožiuotis. Kuro mišinio indikatorius rodo kuro trūkumą - tai labai liesą mišinį, tai visai nebegaunamą kurą. Stoju, ieškom problemų. Lukas, laimei, dar Vilniuje - jis pagriebia Arno turimą Nissan Skyline GTR kuro siurblį, atsarginę sankabą iš dirbtuvių, ir atveža mums viską į Parnu viduryje nakties (apie 02:30). Nuotaika - tarsi pastačius nemažą sumą už boksininką, ir tik tada sužinojus, jog jis - veganas.

Šeštadienis

Susikrauname kuro siurblį dėl šios priežasties praleisdami paradinį ratą ir potencialiai gražias nuotraukas. Ką gi, bent rezultatai bus greiti :) Išvažiuojam treniruotėms... Ne, nepadėjo. Vadinasi, problema kitur. Ieškom elektros problemų - gal siurblio relė, gal jos valdymas? Tikriname visus laidus, sujungimus, pačias reles, tačiau problemos rasti nepavyksta. Mėginu datalogginti variklio parametrus, bet log'o siuntimas užtrunka keliolika minučių ir... užlūžta. Prakeikiu Hondatą (aš juk jau sakiau - ji man labai nepatinka), pasodinu savo Mac'ą į keleivio kėdę, paleidžiu live logging'ą ir prasuku DAR vieną trūkčiojantį ratą.

ŠTAI!

Houston, we've got a problem!

Problema - neteisingi MAP sensoriaus rodmenys. Pagal juos ECU suskaičiuoja, kiek kuro reiks. Reikia daug, o pilama mažai, todėl variklis ir ožiuojasi. TPS - 100+%, vadinasi, MAP turi rodyti kažką bent panašaus į atmosferos slėgį. Tai kodėl NERODO?!!

Išpjaunam kapoto gabaliuką, kuris rėmėsi į MAP sensorių, pritvirtinam sensorių tvirčiau, ir išvažiuojam į užkampį šalia trasos porai WOT (wide open throttle) pravažiavimų. Atrodo, veikia.

Veiks. Nuotr. Kiril Judakoff

Kadangi nėra daugiau pasirinkimo, važiuoju pirmąją sesiją.

NO EDIT! Nuotr. Giedrius Matulaitis

BINGO! 1:37,xxx. Svarstydamas, ar man to užteko, sustoju PIT'uose tikrinti padangų slėgio. Matau pribėgančius žmones, kurie moja rankomis iškėlę nykščius, šypsosi iki ausų ir šaukia - "tu laimi 5 sekundėm"!!!

Žmona rodo, kad man viskas gerai. Man atrodo, jog jai tikrai viskas gerai :)  Nuotr. Kiril Judakoff

Oho.

Bet gal kažkam dar nepavyko karštas ratas? Susitvarkom padangų slėgius, nes jos gerokai pakaito net ant šlapios dangos, ir lekiam dar keletui ratų.

Being fast. Nuotr. Kiril Judakoff

Harry's Lap Timer rodo 1:36,20 - ir aš svarstau, ar dabar jau gana.

Sesijos pabaigoje, iškart po finišo vėliavos lėtajame posūkyje automobilis užgęsta, mėginu riedėdamas jį užkurti, bet man nepavyksta. Vadinasi, stosiu šalia trasos. Išriedu į žoles, stabdydamas išgirstu metalinį džeržgesį. Negali būt stabdžiai, juk dar vakar ryte sudėjau naujas kaladėles!

Šoku per atitvarus ir tampu žiūrovu.

Rescue car'as mane partempia į PIT'us, kur sužinau rezultatą - 1:36,004.
6,5 sekundės greitesnis už antrą varžovą mano klasėje - STR2500.

Ir tai yra antras rezultatas tarp "bombų", STR2500+.

O-key...

Simono Urbono nuotr.

Damage report, arba kitaip - kas gi galėtų nutikti ne pagal planą?

Žinau, kad žiūrovai mėgsta veiksmą. Kuo daugiau skraidančių detalių, sulėtintai kartojamų susidūrimų vaizdų, tuo geriau. Tai reiktų suprasti, jog netikėti gedimai, lūžinėjimai ir šlapiai nusidirbę mechanikai stiklinėmis akimis - iš dalies tai, ko žiūrovams reikia? Prašom, šito turėjom UŽTEKTINAI!

Chronologiškai.

• Pavėluojam į autobusą Pärnu-Vilnius, jo susitranzuoti pakeliui mums nepavyksta, tad turim papildomą kelionę Pärnu-Rīga-Pärnu.
• Yuki suėda mano kelnių diržą.
• Praslysta sankaba. Smarkiai. Iš Lietuvos parsivežame pakaitinę.
• Sugenda vairo stiprintuvo siurblio saugiklis. Tiesiog subyra.
• Atsisuka kuro slėgio reguliatorius ir viską išmaudo kuru.
• Ištirpsta vairo stiprintuvo siurblio saugiklio korpusas. Nuo benzino.
• Užverda diferencialo tepalas ir, ko gero, iškepa jo guoliai arba nutiko dar kažkas. Aišku, kad garsai iš jo sklinda nelabai žmoniški.
• Dingsta galia, gęsta mašina. Keičiam kuro siurblį, tikrinam visą laidyną, galų gale sutvarkome kapoto vs MAP sensoriaus problemą.
• Pasibaigia visiškai naujos, Endurance stabdžių kaladėlės. Kaip? Nenutuokiu. Kartu nusineša ir stabdžių diskus.
• Per vieną dantį nušokęs diržas išsiardo, pakeliui nusineša ir alkūninio veleno pozicijos sensoriaus laidus.

Finišas

Įspūdingiausias momentas man, iš tiesų, buvo iškart po Superlap finišo per veidrodį matyti, kaip Šarūnas skrenda kažkur laukais. Iš pradžių pamaniau, kad jis žino kažkokį būdą greituoju būdu patekti į PIT'us, bet jau po sekundės supratau, jog čia ne tas atvejis, mat EVO X akimirką skriejo oru visais keturiais ratais.

Kąąąą tu ten darai? Nuotr. Edgaras Buiko

Apžvelgdamas Damage report reziumuoju - galimybę finišuoti apskritai nulems keletas nedidelių išvadų:

1) mažyčiai varžteliai ir poveržlės "išgelbėjo dieną" - kitąkart paimsiu visą bolt&nut gear'ą;
2) kai kapotas liečia kažką, ko neturėtų, tai tai gali kainuoti pusę paros visko - nervų, detalių, darbo;

3) gal apvyniosiu dujų išmetimo vamzdį termobintu - bent jau ties diferencialu. Padės? Tikiuosi. O jei ne, instaliuosime diferencialui aušinimo radiatorių.

...ir vienas didelis dalykas - žiauriai pavargusi, bet viską padariusi komanda.

Komanda

Jei kažkada į varžybas atvažiuodavau vienas, padangų slėgį pasitikrindavau pats, ir automobilį prižiūrėdavau savo rankomis, tai dabar suprantu - be keleto žmonių ne tik laimėti, bet ir finišuoti nebūtų buvę įmanoma.

Pagaliau - podiumas. Bet jo nusipelnė ne vienas žmogus. Nuotr. Edgaras Buiko

Ir nesvarbu, kad žinau, kaip pasirinkti tinkamą slėgį padangose, strateguoti sustojimus. Galiu ir automobilį susiremontuoti. Bet kai tavo darbas tą dieną - vairuoti įdedant viską, ką esi išmokęs, negali būti cirko meška su trimitu ant dviračio. Tiesiog taip neveikia.

Komanda visą laiką, kol buvome Estijoje, dirbo išsijuosusi. Kas vežiojo dalis iš Vilniaus, kas - komandos draugą išleidinėjo į kelionę namo bei, dar kartą, į Estiją. Kas sukiojo varžtus (ačiū ne tik Arnui su Luku, bet ir netikėtai prisijungusiems Tomui bei Laurynui!) ir išgelbėjo stabdžių kaladėlių klausimu.

Ačiū ir tiems kolegoms, kas paskolino du paprastus dalykus - 5 mm varžtelį (be jo nebūtų pavykę tvarkingai susidėti GTR kuro siurblio) bei keletą poveržlių (jas panaudojome tam, kad generatorius kybotų toliau nuo variklio bloko, tokiu būdu pritaikant kiek per ilgą variklio diržą).

Ačiū jums, Ini, Arnai, Lukai, Danai, Tomai, Laurynai, Andriau ir visi kiti, kas įveikėt Pärnu kartu su manimi! Ačiū Albert Berner UAB už įrankius, medžiagas, rūpestį ir pagalbą tuo, kuo galite - man labai daug reiškia, kai žmonės manimi tiki.

Tačiau buvo abejojančių. Jiems irgi noriu kai ką pasakyti :)
Man padėjo ne stebuklingos lietaus padangos, kurių niekas nematė - net ir aš pats. Ir ne vėlyvas stabdymas su ABS prieš posūkius. Ir ne driftinimo patirtis, leidžianti į posūkį ateiti su trail brake'u, flick'inant iššaukti "užsistatymą" ir išvažiavimą atlikti visišku flat-out. Ir ne nuolat kartota neatsargi kvailystė neatleidžiant akseleratoriaus įveikti tuos du greičiausius posūkiuos - po tiesiosios ir šalia sienos. Ir ne, mano galva, teisingesnė trajektorija toje posūkių prieš ilgąją tiesiąją kombinacijoje. Ir net ne teisingi automobilio nustatymai - padangų slėgis, pakabos geometrija, amortizatorių kietumas.

Rezultatą šiame etape Estijoje uždirbo štai šie žmonės:

Team to Win!

#wearefastlap